Laurent Gounelle DIEVAS VISADA KELIAUJA INCOGNITO (pranc. Dieu voyage toujours incognito)

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 360

Leidykla: Alma littera, 2012
Vertimas: iš prancūzų k. vertė Lina Perkauskytė 

www.goodreads.com vertinimas: 3.90 (įvertino 1,245)

Perskaityta: 2015-04-15

Knyga: Žurnale „Laima“ skaičiau straipsnį apie Rūtą Ščiogolovaitę, kuri šią knygą išskyrė, kaip labai patikusią – paskaičius knygos nugarėlę, internete rastus atsiliepimus - sudomino ir mane perskaityti :) Knygą pasiėmiau iš bibliotekos. Tai pirmoji skaitoma šio rašytojo knyga.
Vertinimas: 4/5 ( Vertinimo skalė: 1 – šlamštas, kurio net perdovanoti negalima 2 – pakenčiama, skaityti nuobodoka 3 – vidutiniška,  paskaitai ir pamiršti 4 – gera knyga, galima rekomenduoti 5 – puiki knyga, kurios nepamirši)

Mano mintys apie knygą:
Iš pradžių pavadinimas nesukėlė didelių simpatijų, nes pirma mintis buvo, jog dažnai bus kalbama apie tikėjimą Dievu, jo tiesas, kurios jau yra žinomos ir ne itin man įdomios, ne to man šiai dienai reikėjo. Bet gerų atsiliepimų įtakota nusprendžiau visgi perskaityti šią knygą. Ir vis skaitant niekaip nesupratau ir vis laukiau, kada bus kalbama apie tikėjimą Dievu...
Taip pat beskaitydama vis svarsčiau, ką reiškia pavadinime esantis tarptautinis žodis „incognito“... Žodyne radau,  jog incognito - svetima pavardė, niekam nežinant, slaptai: atvykti.
Beskaitant po truputį pavadinimo prasmė išaiškėja...
Autorius rašo, dėsto mintis apie tai, „Kaip sakė Einšteinas, atsitiktinumas – tai Dievas, keliaujantis inkognito.“ Privertė susimąstyti, jog gyvenime daug nutinka atsitiktinumų, kurie pradžioje atrodo, galbūt neigiami, bet realiai jie suteikia daug teigiamų dalykų. Kaip autorius rašo, „<...> Toks jau tas gyvenimas: sunkiu metu retas suvokia, kad tokios akimirkos atlieka slaptą funkciją - skatina mus augti. Raganomis persirengę angelai įteikia mums nuostabių dovanų, rūpestingai įvyniotų į klaikų įpakavimą.“ 
Taigi knygos pavadinimą vertinu kaip labai įdomų, jog yra užslėpta ir iš pradžių nenuspėjama mintis, bei prasmingą.
Knygoje buvo linksmų vietų, kurios praskaidrino skaitymą, privertė nusišypsoti. Nepasakosiu – patys paskaitykite ;) (sau prisiminimui trumpai - pagrindinis veikėjas + stumti/traukti + namo šeimininkė, pagrindinis veikėjas + atkartojami judesiai traukinyje + juodaodis, pagrindinis veikėjas + meniu + restorano savininkas).
Knyga įdomi tuom, jog patarimai saviugdai, savianalizei įpinami į romano siužetą. Skaitant knygą dažnai sustodavau mintyse ir galvodavau:

- kaip aprašytoje situacijoje aš pasielgčiau ir ką galvočiau prieš keletą metų,

- kaip aprašytoje situacijoje aš pasielgčiau ir ką galvočiau šiandien,
- kaip aprašytoje situacijoje aš pasielgsiu ir ką galvosiu rytoj.
Knygos pabaiga silpnoka – ją daugmaž nujaučiau, aišku ne viską.
Knygą rekomenduočiau perskaityti tiems, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, savigarbos ir tiems, kurie mano, kad nieko gyvenime negali pakeisti.
Perskaičius šią knygą, turiu sau skanią užduotį – būtinai paragauti rokforo - sūrio, kuris joje įvardijamas kaip sūrių sūris. :)

Linkiu gyventi mąstant, jog gyvenimas - tai didelė žaidimų aikštelė, kur ant kiekvieno kampo laukia praturtinanti patirtis...
:):):)

Mano užrašai (citatos iš knygos):

„<...> kitų požiūrį į mane lemia mano paties elgesys... Aš pats darau įtaką jų reakcijai.“

„<...> kai gyvenime imame atokiai laikytis nuo visko, kas mus gąsdina, nebesuvokiame, kad dauguma mūsų baimių - viso labo mūsų proto kūrinys. Vienintelis būdas sužinoti, ar tai, kuo tikime, klaidinga ar teisinga, - patikrinti praktiškai! Todėl kartais naudinga suimti save į rankas, net jei iš tikrųjų reikia šiek tiek prisiversti, ir patirti tai, kas mums kelia nerimą: tada turėsime galimybę suprasti, kad galbūt klydome.“

„<...> Gandžio citata: „Tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje."

„<...> Žmogus bijo permainų, naujovių, dažniausiai jis linkęs likti jam įprastoje aplinkoje, kad ir labai nemalonioje, o ne atsidurti naujoje, menkai pažįstamoje situacijoje. Tai Platono ola! Platonas rašė apie žmones, gimusius labai tamsioje oloje ir niekada iš jos neiškėlusius kojos. Ta ola buvo jų pasaulis: nors ir niūri, ji buvo jiems įprasta ir teikė saugumo jausmą. Jie atkakliai nenorėjo išeiti į lauką, nes, nepažindami išorinio pasaulio, įsivaizdavo, kad jis priešiškas, pavojingas. Todėl jie taip ir nesužinojo, kad toje nepažįstamoje erdvėje iš tikrųjų buvo tiek saulės, grožio, laisvės... Šiandien daugelis žmonių, patys to nesuvokdami, gyvena Platono oloje. Jie mirtinai bijo nežinomybės ir atsisako bet kokių pokyčių, galinčių kaip nors paveikti jų gyvenimą. Jie kupini idėjų, planų, svajonių, bet niekada jų neįgyvendina, nes juos varžo daugybė nepagrįstų baimių, nes jų rankos ir kojos sukaustytos antrankiais, - tačiau raktą nuo tų antrankių turi tik jie patys. Jis tabaluoja jiems ant kaklo, bet jie niekada jo nepanaudos. Manau, pats gyvenimas yra nuolatinės permainos, judėjimas. Nėra prasmės kabintis į esamą padėtį. Sustingę tik mirusieji... Reikia ne tik priimti pokyčius, bet ir patiems juos sukelti, kad galėtume tobulėti mums tinkama linkme.“

"<...> Žmogus gali manyti, kad gyvenimas - tai daugybė spąstų, į kuriuos reikia stengtis nepakliūti, arba kad tai didelė žaidimų aikštelė, kur ant kiekvieno kampo laukia praturtinanti patirtis."

„<...> Tuo vaikas labiausiai ir skiriasi nuo suaugusiojo: jis trokšta tobulėti. O suaugęs žmogus daro viską, kad tik nesikeistų... kai nebenori tobulėti, pradedi palengva mirti...“

„<...> Stumiant išeities taškas yra tavo pozicija: tu nori ją primesti kitam. Traukiant išeities taškas – kito žmogaus pozicija: tu pamažu ją priartini prie savęs. Matai, tai vis susiderinimo filosofija. Traukdami irgi įžengiame į kito žmogaus pasaulį, bet šįsyk tam, kad paskatintume jį pasikeisti. Bet išeities taškas visada tas pats: reikia įsijausti į kito žmogaus padėtį.“

" <...> Apskritai kuo labiau stengiesi ką nors įtikinti, tuo daugiau pasipriešinimo sulauki. Kuo karščiau trokšti, kad žmogus pakeistų nuomonę, tuo tvirčiau jis jos laikysis. Beje, fizikai tai jau seniai žino... - Fizikai? Kaipgi fizika siekasi su žmonių santykiais? - Tai dinamikos dėsnis. Izaokas Niutonas įrodė, kad, veikiant medžiagą tam tikra jėga, sukeliama tokio pat dydžio priešingos krypties jėga."

„<...> Norint gyventi, tereikia dalyvauti gyvenime, tai yra judėti j priekį, tobulėti. Pažįstu moterį, kuri pradėjo mokytis skambinti pianinu, būdama aštuoniasdešimt vienų metų. Tai nuostabu! Visi žino, kad reikia ilgus metus mokytis, kol gebėsi kaip reikiant skambinti. Vadinasi, sulaukusi aštuoniasdešimt vienų, ji mano, kad vis dėlto verta keletą metų mokytis groti muzikos instrumentu tam, kad paskui galėtum juo muzikuoti! Galiu kirsti lažybų, ji dar ilgai gyvens. Jei nori visą gyvenimą išlikti jaunas, nuolat tobulėk, mokykis, atrask, nepasiduok protą kaustančių įpročių gniaužtams ir apatiją keliančiam komfortui, kurį teikia tai, ką tu jau moki daryti.“

„<...> Priimk savo artimo pasaulį, ir jis tau atsivers.“

„<...> Kai giliai širdyje esame įsitikinę, kad galime daryti poveikį kitų sprendimams, visada pasieksime, ko norime, net ir veikdami nelabai nuosekliai. Kaip nors susidorosime... Tačiau jeigu tuo netikime, sustosime prieš pirmą pasitaikiusią kliūtį - ją suvoksime kaip įrodymą, kad neverta stengtis.“

„<...> Toks jau tas gyvenimas: sunkiu metu retas suvokia, kad tokios akimirkos atlieka slaptą funkciją - skatina mus augti. Raganomis persirengę angelai įteikia mums nuostabių dovanų, rūpestingai įvyniotų į klaikų įpakavimą.“

„<...> Kai tenka patirti išbandymą, dažnai supykstame arba puolame į neviltį, visai pagrįstai atmesdami tai, kas mums atrodo neteisinga. Tačiau pykstantis žmogus - kurčias, o puolęs į neviltį - aklas. Mes praleidžiame suteiktą progą augti. Tada skaudžių smūgių ir nesėkmių ima daugėti. Tai ne likimas mus baudžia, o gyvenimas stengiasi dar kartą perduoti žinią.“

„<...> kaip sakė Einšteinas, atsitiktinumas - tai Dievas, keliaujantis inkognito... „

„<...> Vienintelės ribos - tos, kurias patys sau nusibrėžiame.“

„<...> Tas, kas paklūsta taisyklėms, nenori mąstyti. Jei samprotauji neperžengdamas nustatytų ribų, niekada nerasi kitokio sprendimo nei tie, kurie jau sugalvoti. Reikia peržengti ribas.“

„<...> Nustok ginčytis – uždavinėk klausimus.“

Autorius: Laurent Gounelle gimė 1966-08-10 katalikės motinos ir protestanto tėvo šeimoje. Nuo griežto auklėjimo atsiribodavo svajodamas, skaitydamas ir žiūrėdamas į pasaulį. 17 metų norėjo tapti psichiatru, bet buvo atkalbėtas šeimos gydytojo dėl neturinčios ateities perspektyvų profesijos. Paskatintas tėvų įgijo ekonomikos magistrą. 23 metus dirbo verslo pasaulyje, bet ištiko egzistencinė krizė, nematė savo profesijose gilesnės prasmės. Visas jėgas pradėjo skirti domėjimuisi psichologija ir filosofija. 2006 metais, kai patyrė daug emocijų (tėvo mirtis po kelių mėnesių santuokos, pirmo vaiko gimimas, geriausio draugo mirtis), pradėjo rašyti. Žmogus, kuris norėjo būti laimingas – pirmoji jo knyga, išleista 2008 m. Sekančios: Dievas visada keliauja incognito, 2010 m., Filosofas, kuris nebuvo išmintingas, 2012 m., Diena, kai išmokau gyventi, 2014 m. Daugiau prancūzų kalba galite rasti čia: http://www.laurentgounelle.com

Anotacija:
Knygoje pasakojama istorija panardina į svaigią Paryžiaus vasaros atmosferą ir kviečia susimąstyti: kas gali paskatinti mus įveikti savo baimes, susikaustymą bei įpročius ir, kai gyvenimas nebeteikia džiaugsmo, priversti išsukti iš įprasto kelio?
Įsivaizduokite – nepažįstamas žmogus išgelbsti jums gyvybę mainais už pasižadėjimą daryti viską, ko tik jis pareikalaus... jūsų paties labui. Priremtas prie sienos sutinkate ir atsiduriate keistoje padėtyje: regis, viskas ima slysti iš rankų... Jūsų gyvenimas – nebe jūsų valioje, tačiau daugeliu atžvilgių gerokai įdomesnis nei anksčiau! Vis dėlto pamažu apninka abejonės: ko iš tikrųjų siekia tas žmogus, kuris kišasi į jūsų gyvenimą? Kas jis toks? Ir kas tie paslaptingi jo aplinkos žmonės?
Tikiuosi, kad mano knygos ras savo skaitytoją. Rašydamas siekiau perteikti savo patirtį bei žinias, gautas iš neurologijos specialistų ir išminčių, kuriuos sutikau keliaudamas. Jie man daug davė: negalėjau viso to pasilikti vien sau.
Aš nieko neišgalvojau ir neketinu pateikti naujo, genialaus laimės recepto. Tik noriu padėti skaitytojams suvokti, kokios iš tikrųjų vertingos yra paprastos tiesos, kurias kažkodėl dažniausiai pamirštame. Kviečiu į daug ką pažvelgti kitaip.

Kitų atsiliepimai apie šią knygą:
http://asirmanoknygos.blogspot.com/2015/01/laurent-gounelle-dievas-visada-keliauja.html
http://knygucitatos.blogspot.com/2013/06/dievas-visada-keliauja-incognito.html
http://siukslynelis.salomeja.net/52852-laurent-gounelle-dievas-visada-keliauja-incognito/

http://knygoholike.blogspot.com/2013/12/laurent-gounelle-dievas-visada-keliauja.html
http://www.novum.lt/laurent-gounelle-dievas-visada-keliauja-incognito
http://vivijabooks.blogspot.com/2013/07/laurent-gounelle-dievas-visada-keliauja.html