Laurent Gounelle FILOSOFAS, KURIS NEBUVO IŠMINTINGAS (pranc. Le philosophe qui n'était pas sage)

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 232

Leidykla: Alma littera, 2013
Vertimas: iš prancūzų k.  vertė Lina Perkauskytė

www.goodreads.com vertinimas: 3.54 (įvertino 204)

Perskaityta: 2015-04-23

Knyga: Sužavėjo šio autoriaus kitos knygos, nusprendžiau perskaityti visas, kurios yra išverstos į lietuvių k. - nenusivyliau ir šia. Knygą pasiėmiau iš bibliotekos. 
Vertinimas: 3/5 ( Vertinimo skalė: 1 – šlamštas, kurio net perdovanoti negalima 2 – pakenčiama, skaityti nuobodoka 3 – vidutiniška,  paskaitai ir pamiršti 4 – gera knyga, galima rekomenduoti 5 – puiki knyga, kurios nepamirši)

Mano mintys apie knygą:

Lengvai skatoma knyga, kurios problematiką labai gerai nusakė pats autorius:

„Tai istorija apie jauną filosofą Sandrą. Gyvenimas ima slysti jam iš rankų, kai viena Pietų Amerikos indėnų gentis nužudo jo žmoną. Sandras nuvyksta į jų kaimą atogrąžų girios glūdumoje, trokšdamas vieno – atkeršyti žmonėms, sugriovusiems jo gyvenimą. Jam teks susidurti su Elianta, jauna šamane, pasiryžusia apsaugoti savo gentį.
Norėjau sukurti tokią istoriją, kurioje mūsų vakarietiška gyvensena būtų palyginta su visuomenės, nepatyrusios Vakarų įtakos, gyvenimo būdu. Vakarietiškas mąstymas kone visiškai nuslopino net ir tūkstantmečius gyvavusią išmintį. Mūsų dienomis jokio sąlyčio su vadinamuoju civilizuotu pasauliu neturi tik keletas laukinių genčių. Supriešindamas mūsų ir jų gyvenimo modelius, norėjau visiems parodyti, kokie mes esam iš tikrųjų...“

Ši knyga tikrai puikiai atskleidė tai, privertė atsigręžti į vakarietiško pasaulio problemas: pavydą, konkurenciją, gobšumą ir godumą.  Privertė apmąstyti, koks gi pasaulis gali būti be šių dalykų. Nemokė, kas blogai, o kas gerai, o parodė visa iš šalies pozicijos – atrodo skaitai visa, lyg kažkur toli viskas vyksta, bet labai artima dabartiniam pasauliui, kuriame gyveni.

Taip pat šioje knygoje paliesta tema, kad kerštas žmogaus laimingu nepadaro ir kartais mūsų padarytos išvados bei sprendimai gali būti labai klaidingi ir kenksmingi.

Ši knyga išsiskyrė iš kitų šio autoriaus knygų, jog joje nėra tokio vyraujančio vien mokytojo ir mokinio dialogo, yra ir daugiau dalyvaujančių veikėjų, sukurtų skirtingų charakterių.

Nors atrodo, jog knyga nieko per daug naujo ir nepasakė, jog atrodo viskas ir yra žinoma, bet apmąstymuose kažką paliko...

Ar patiko? Nežinau, ilgai svarsčiau, kaip įvertinti šią knygą... Vertinu už problemos iškėlimą, savitą kovą, bet gaila, kad knygoje įvykiai yra labiau neigiami, norisi man gėrio, kad viskas eitų ne blogyn, o geryn...

Beje, perskaičius šią knygą (paskutinę iš galimų perskaityti lietuvių kalba) ir prisiminus biografiją, visose knygose kaip pagrindinį veikėją aš matau patį autorių. Visos knygos tarsi jo išgyvenimų istorija. Lauksiu tęsinio :)

Linkiu, kuo daugiau gėrio mintyse ir veiksmuose,

:):):)

Autorius: Laurent Gounelle gimė 1966-08-10 katalikės motinos ir protestanto tėvo šeimoje. Nuo griežto auklėjimo atsiribodavo svajodamas, skaitydamas ir žiūrėdamas į pasaulį. 17 metų norėjo tapti psichiatru, bet buvo atkalbėtas šeimos gydytojo dėl neturinčios ateities perspektyvų profesijos. Paskatintas tėvų įgijo ekonomikos magistrą. 23 metus dirbo verslo pasaulyje, bet ištiko egzistencinė krizė, nematė savo profesijose gilesnės prasmės. Visas jėgas pradėjo skirti domėjimuisi psichologija ir filosofija. 2006 metais, kai patyrė daug emocijų (tėvo mirtis po kelių mėnesių santuokos, pirmo vaiko gimimas, geriausio draugo mirtis), pradėjo rašyti. Žmogus, kuris norėjo būti laimingas – pirmoji jo knyga, išleista 2008 m. Sekančios: Dievas visada keliauja incognito, 2010 m., Filosofas, kuris nebuvo išmintingas, 2012 m., Diena, kai išmokau gyventi, 2014 m. Daugiau prancūzų kalba galite rasti čia: http://www.laurentgounelle.com

Anotacija:

Sandras skaudžiai išgyvena mylimos žmonos netektį. Ji dirbo žurnaliste ir buvo nukeliavusi į Pietų Ameriką, ketindama parašyti straipsnį apie seną ir labai paslaptingą gentį, kuri, tikima, yra laimingiausia pasaulyje.

Sandras įsitikinęs – dėl mįslingos jo mylimos moters mirties kalta toji gentis. Todėl, vedamas didžiulio noro atkeršyti, leidžiasi į Amazonės atogrąžų gilumą. Jo keršto planas paprastas: suras paslaptingąją gentį ir pavogs jų laimę, išmokydamas juos dar nežinomo pavydo, konkurencijos, gobšumo ir godumo.

Tačiau, sutikus naująją genties šamanę gražuolę Eliantą, Sandro planai ima griūti.

Vyrui teks suabejoti savo ketinimais, visiškai naujai pažvelgti į tai, ką iki šiol laikė vertinga bei teisinga, ir galbūt net iš esmės pakeisti savo gyvenimą...

Naujausia romanų „Dievas visada keliauja incognito“ ir „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“ autoriaus knyga.

Dėmesį prikaustantis romanas, kupinas įtempto veiksmo, humoro ir išminties.

Tai nepaprasta istorija, verčianti susimąstyti apie žmogaus prigimtį, mūsų vartotojišką visuomenę ir gyvenimo prasmę.

Kitų atsiliepimai apie šią knygą:
http://manominteles.blogas.lt/filosofas-kuris-nebuvo-ismintingas-768.html
http://justesgerasblogas.blogspot.com/2014/04/filosofas-kuris-nebuvo-ismintingas.html

Esame tai, ką mąstome. Savo mintimis kuriame Pasaulį. Buda (iš Laurent Gounelle knygos „žmogus, kuris norėjo būti laimingas“)

Laurent Gounelle ŽMOGUS, KURIS NORĖJO BŪTI LAIMINGAS (pranc. L'homme qui voulait être heureux)

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 168

Leidykla: Alma littera, 2013
Vertimas: iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė 

www.goodreads.com vertinimas: 3.74 (įvertino 1,307)

Perskaityta: 2015-04-18

Knyga: Knygą pasiėmiau iš bibliotekos. Tai antroji skaitoma šio rašytojo knyga.
Vertinimas: 4/5 ( Vertinimo skalė: 1 – šlamštas, kurio net perdovanoti negalima 2 – pakenčiama, skaityti nuobodoka 3 – vidutiniška,  paskaitai ir pamiršti 4 – gera knyga, galima rekomenduoti 5 – puiki knyga, kurios nepamirši)

Mano mintys apie knygą:
Tai lengvai skaitoma knyga, kurioje vyrauja mokytojo ir mokinio dialogas atpalaiduojančioje aplinkoje - Balio saloje, kur ramu, kur gali pabūti su savimi, su savo mintimis. Tai paprasta istorija su paprastais veikėjais. Knygoje nėra daug veiksmo, bet daug vertingų minčių, padedančių suprasti, kas mus skatina vienaip ar kitaip elgtis, bei motyvuojanti veikti, nes "neįmanoma būti laimingam, jei laikome save įvykių ar kitų žmonių auka. Svarbu suprasti, kad visada dėl savo gyvenimo sprendžiate jūs, kad ir koks jis būtų." Mes patys esame atsakingi už savo gyvenimą, jo kokybę.
Kartais gyvename lyg ir gerai, bet nesijaučiame laimingi, arba esame pasirinkimų kryžkelėje. Tokiu gyvenimo etapu vertinga perskaityti šią knygą, kuri padės apsispręsti kažką keisti savo gyvenime, kad taptume laimingi.
Knygoje rašoma, jog "Baliečiai dažnai naudoja smilkalus, kad atbaidytų vabzdžius." - reiks šią vasarą pabandyti, ar lieutviški vabzdžiai irgi bijo smilkalų kvapo :)

Linkiu būti reikliu sau, kad taptumėte laimingi,
:):):)

Mano užrašai (citatos iš knygos):
... "Esame tai, ką mąstome. Savo mintimis kuriame Pasaulį" Buda
... Kitiems mes esame tokie, kokiais patys save laikome. (20 psl.)
... beveik viskas, ką patiriate gyvenime, kyla iš to, kuo tikite. (23 psl.)
... pradedame tikėti, kad esame vienokie ar kitokie, remdamiesi kitų žodžiais apie mus arba po kokių nors patirčių nesąmoningai pasidarę išvadas. (30 psl.)
... įsitikinę esą tokie, ką mums įteigia aplinkiniai, arba, ką nors patyrę, nesąmoningai padarome apie save vienokios ar kitokios išvadas. (36 psl.)
... Planas nebeatrodys toks paslaptingas, kai tiksliai sudėliosite viską, ką turite nuveikt, kad jį įgyvendintume, o paskui prie kiekvienos užduoties pažymėsite, ką mokate daryti, o ko dar nemokate. (90 psl.)
... Daugelis mūsų baimių yra mūsų proto kūriniai. (92 psl.)
... kiekvienas gyvenime susiduria su daugybe įvairių galimybių, bet vieni moka jomis pasinaudoti, kiti - ne. (88 psl.)
... negalime pasiekti gyvenimo svajonių, jei nesame pasiryžę stengtis ir, jei reikia, ką nors aukoti.... reikia atkakliai vengti žmonių, kurie, jaučiate, gali sumenkinti jūsų ryžtą. Šiaip ar taip, nepasakokite jiems apie savo planus. (119 psl.)
... Žmogus ... laimę pasiekia tik būdamas reiklus sau. (135 psl.)
... neįmanoma būti laimingam, jei laikome save įvykių ar kitų žmonių auka. Svarbu suprasti, kad visada dėl savo gyvenimo sprendžiate jūs, kad ir koks jis būtų. (140 psl.)

Autorius: Laurent Gounelle gimė 1966-08-10 katalikės motinos ir protestanto tėvo šeimoje. Nuo griežto auklėjimo atsiribodavo svajodamas, skaitydamas ir žiūrėdamas į pasaulį. 17 metų norėjo tapti psichiatru, bet buvo atkalbėtas šeimos gydytojo dėl neturinčios ateities perspektyvų profesijos. Paskatintas tėvų įgijo ekonomikos magistrą. 23 metus dirbo verslo pasaulyje, bet ištiko egzistencinė krizė, nematė savo profesijose gilesnės prasmės. Visas jėgas pradėjo skirti domėjimuisi psichologija ir filosofija. 2006 metais, kai patyrė daug emocijų (tėvo mirtis po kelių mėnesių santuokos, pirmo vaiko gimimas, geriausio draugo mirtis), pradėjo rašyti. Žmogus, kuris norėjo būti laimingas – pirmoji jo knyga, išleista 2008 m. Sekančios: Dievas visada keliauja incognito, 2010 m., Filosofas, kuris nebuvo išmintingas, 2012 m., Diena, kai išmokau gyventi, 2014 m. Daugiau prancūzų kalba galite rasti čia: http://www.laurentgounelle.com

Anotacija
Knyga "Žmogus, kuris norėjo būti laimingas" pasakoja tikrą patirtimi pagrįstą istoriją, kuri užkrės gyvenimo džiaugsmu ir padės surasti neišsenkantį laimės ir sėkmės šaltinį.
Įsivaizduokite, kad baigiantis atostogoms Balio saloje nusprendžiate aplankyti seną išminčių. Be jokios ypatingos priežasties - tiesiog šiaip, nes apie jį sklinda garsas, o be to, ką gali žinoti... Senuko žodžiai pribloškia: jūsų sveikata gera, bet nesate... laimingas. Išminčius spinduliuoja begaline išmintimi ir, atrodo, pažįsta jus geriau nei jūs pats save. Jūsų patirtį ir įsitikinimus jis nušviečia ypatinga šviesa ir pastūmėja į patį nuostabiausią nuotykį - savęs paieškas. Išminčius ima vesti jus pažinimo keliu link gyvenimo, apie kokį svajojate...

Kitų atsiliepimai apie šią knygą:
http://doveapril.blogspot.com/2014/03/zmogus-kuris-norejo-buti-laimingas.htmlhttp://finansumenas.lt/l-gounelle-zmogus-kuris-norejo-buti-laimingas/

Žmogus...

Žmogus tampa laimingas keisdamasis pats, o ne keisdamas savo aplinką. (iš Laurent Gounelle

knygos „Dievas visada keliauja incognito“)

Gyvenimas...

Gyvenimas – tai rizika.

Jei nerizikavai, vadinasi, negyvenai.

Gyvenimui tai suteikia… šampano skonį.

Sesuo Emanuelė

(iš Laurent Gounelle knygos „Dievas visada keliauja incognito“)

Laurent Gounelle DIEVAS VISADA KELIAUJA INCOGNITO (pranc. Dieu voyage toujours incognito)

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 360

Leidykla: Alma littera, 2012
Vertimas: iš prancūzų k. vertė Lina Perkauskytė 

www.goodreads.com vertinimas: 3.90 (įvertino 1,245)

Perskaityta: 2015-04-15

Knyga: Žurnale „Laima“ skaičiau straipsnį apie Rūtą Ščiogolovaitę, kuri šią knygą išskyrė, kaip labai patikusią – paskaičius knygos nugarėlę, internete rastus atsiliepimus - sudomino ir mane perskaityti :) Knygą pasiėmiau iš bibliotekos. Tai pirmoji skaitoma šio rašytojo knyga.
Vertinimas: 4/5 ( Vertinimo skalė: 1 – šlamštas, kurio net perdovanoti negalima 2 – pakenčiama, skaityti nuobodoka 3 – vidutiniška,  paskaitai ir pamiršti 4 – gera knyga, galima rekomenduoti 5 – puiki knyga, kurios nepamirši)

Mano mintys apie knygą:
Iš pradžių pavadinimas nesukėlė didelių simpatijų, nes pirma mintis buvo, jog dažnai bus kalbama apie tikėjimą Dievu, jo tiesas, kurios jau yra žinomos ir ne itin man įdomios, ne to man šiai dienai reikėjo. Bet gerų atsiliepimų įtakota nusprendžiau visgi perskaityti šią knygą. Ir vis skaitant niekaip nesupratau ir vis laukiau, kada bus kalbama apie tikėjimą Dievu...
Taip pat beskaitydama vis svarsčiau, ką reiškia pavadinime esantis tarptautinis žodis „incognito“... Žodyne radau,  jog incognito - svetima pavardė, niekam nežinant, slaptai: atvykti.
Beskaitant po truputį pavadinimo prasmė išaiškėja...
Autorius rašo, dėsto mintis apie tai, „Kaip sakė Einšteinas, atsitiktinumas – tai Dievas, keliaujantis inkognito.“ Privertė susimąstyti, jog gyvenime daug nutinka atsitiktinumų, kurie pradžioje atrodo, galbūt neigiami, bet realiai jie suteikia daug teigiamų dalykų. Kaip autorius rašo, „<...> Toks jau tas gyvenimas: sunkiu metu retas suvokia, kad tokios akimirkos atlieka slaptą funkciją - skatina mus augti. Raganomis persirengę angelai įteikia mums nuostabių dovanų, rūpestingai įvyniotų į klaikų įpakavimą.“ 
Taigi knygos pavadinimą vertinu kaip labai įdomų, jog yra užslėpta ir iš pradžių nenuspėjama mintis, bei prasmingą.
Knygoje buvo linksmų vietų, kurios praskaidrino skaitymą, privertė nusišypsoti. Nepasakosiu – patys paskaitykite ;) (sau prisiminimui trumpai - pagrindinis veikėjas + stumti/traukti + namo šeimininkė, pagrindinis veikėjas + atkartojami judesiai traukinyje + juodaodis, pagrindinis veikėjas + meniu + restorano savininkas).
Knyga įdomi tuom, jog patarimai saviugdai, savianalizei įpinami į romano siužetą. Skaitant knygą dažnai sustodavau mintyse ir galvodavau:

- kaip aprašytoje situacijoje aš pasielgčiau ir ką galvočiau prieš keletą metų,

- kaip aprašytoje situacijoje aš pasielgčiau ir ką galvočiau šiandien,
- kaip aprašytoje situacijoje aš pasielgsiu ir ką galvosiu rytoj.
Knygos pabaiga silpnoka – ją daugmaž nujaučiau, aišku ne viską.
Knygą rekomenduočiau perskaityti tiems, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, savigarbos ir tiems, kurie mano, kad nieko gyvenime negali pakeisti.
Perskaičius šią knygą, turiu sau skanią užduotį – būtinai paragauti rokforo - sūrio, kuris joje įvardijamas kaip sūrių sūris. :)

Linkiu gyventi mąstant, jog gyvenimas - tai didelė žaidimų aikštelė, kur ant kiekvieno kampo laukia praturtinanti patirtis...
:):):)

Mano užrašai (citatos iš knygos):

„<...> kitų požiūrį į mane lemia mano paties elgesys... Aš pats darau įtaką jų reakcijai.“

„<...> kai gyvenime imame atokiai laikytis nuo visko, kas mus gąsdina, nebesuvokiame, kad dauguma mūsų baimių - viso labo mūsų proto kūrinys. Vienintelis būdas sužinoti, ar tai, kuo tikime, klaidinga ar teisinga, - patikrinti praktiškai! Todėl kartais naudinga suimti save į rankas, net jei iš tikrųjų reikia šiek tiek prisiversti, ir patirti tai, kas mums kelia nerimą: tada turėsime galimybę suprasti, kad galbūt klydome.“

„<...> Gandžio citata: „Tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje."

„<...> Žmogus bijo permainų, naujovių, dažniausiai jis linkęs likti jam įprastoje aplinkoje, kad ir labai nemalonioje, o ne atsidurti naujoje, menkai pažįstamoje situacijoje. Tai Platono ola! Platonas rašė apie žmones, gimusius labai tamsioje oloje ir niekada iš jos neiškėlusius kojos. Ta ola buvo jų pasaulis: nors ir niūri, ji buvo jiems įprasta ir teikė saugumo jausmą. Jie atkakliai nenorėjo išeiti į lauką, nes, nepažindami išorinio pasaulio, įsivaizdavo, kad jis priešiškas, pavojingas. Todėl jie taip ir nesužinojo, kad toje nepažįstamoje erdvėje iš tikrųjų buvo tiek saulės, grožio, laisvės... Šiandien daugelis žmonių, patys to nesuvokdami, gyvena Platono oloje. Jie mirtinai bijo nežinomybės ir atsisako bet kokių pokyčių, galinčių kaip nors paveikti jų gyvenimą. Jie kupini idėjų, planų, svajonių, bet niekada jų neįgyvendina, nes juos varžo daugybė nepagrįstų baimių, nes jų rankos ir kojos sukaustytos antrankiais, - tačiau raktą nuo tų antrankių turi tik jie patys. Jis tabaluoja jiems ant kaklo, bet jie niekada jo nepanaudos. Manau, pats gyvenimas yra nuolatinės permainos, judėjimas. Nėra prasmės kabintis į esamą padėtį. Sustingę tik mirusieji... Reikia ne tik priimti pokyčius, bet ir patiems juos sukelti, kad galėtume tobulėti mums tinkama linkme.“

"<...> Žmogus gali manyti, kad gyvenimas - tai daugybė spąstų, į kuriuos reikia stengtis nepakliūti, arba kad tai didelė žaidimų aikštelė, kur ant kiekvieno kampo laukia praturtinanti patirtis."

„<...> Tuo vaikas labiausiai ir skiriasi nuo suaugusiojo: jis trokšta tobulėti. O suaugęs žmogus daro viską, kad tik nesikeistų... kai nebenori tobulėti, pradedi palengva mirti...“

„<...> Stumiant išeities taškas yra tavo pozicija: tu nori ją primesti kitam. Traukiant išeities taškas – kito žmogaus pozicija: tu pamažu ją priartini prie savęs. Matai, tai vis susiderinimo filosofija. Traukdami irgi įžengiame į kito žmogaus pasaulį, bet šįsyk tam, kad paskatintume jį pasikeisti. Bet išeities taškas visada tas pats: reikia įsijausti į kito žmogaus padėtį.“

" <...> Apskritai kuo labiau stengiesi ką nors įtikinti, tuo daugiau pasipriešinimo sulauki. Kuo karščiau trokšti, kad žmogus pakeistų nuomonę, tuo tvirčiau jis jos laikysis. Beje, fizikai tai jau seniai žino... - Fizikai? Kaipgi fizika siekasi su žmonių santykiais? - Tai dinamikos dėsnis. Izaokas Niutonas įrodė, kad, veikiant medžiagą tam tikra jėga, sukeliama tokio pat dydžio priešingos krypties jėga."

„<...> Norint gyventi, tereikia dalyvauti gyvenime, tai yra judėti j priekį, tobulėti. Pažįstu moterį, kuri pradėjo mokytis skambinti pianinu, būdama aštuoniasdešimt vienų metų. Tai nuostabu! Visi žino, kad reikia ilgus metus mokytis, kol gebėsi kaip reikiant skambinti. Vadinasi, sulaukusi aštuoniasdešimt vienų, ji mano, kad vis dėlto verta keletą metų mokytis groti muzikos instrumentu tam, kad paskui galėtum juo muzikuoti! Galiu kirsti lažybų, ji dar ilgai gyvens. Jei nori visą gyvenimą išlikti jaunas, nuolat tobulėk, mokykis, atrask, nepasiduok protą kaustančių įpročių gniaužtams ir apatiją keliančiam komfortui, kurį teikia tai, ką tu jau moki daryti.“

„<...> Priimk savo artimo pasaulį, ir jis tau atsivers.“

„<...> Kai giliai širdyje esame įsitikinę, kad galime daryti poveikį kitų sprendimams, visada pasieksime, ko norime, net ir veikdami nelabai nuosekliai. Kaip nors susidorosime... Tačiau jeigu tuo netikime, sustosime prieš pirmą pasitaikiusią kliūtį - ją suvoksime kaip įrodymą, kad neverta stengtis.“

„<...> Toks jau tas gyvenimas: sunkiu metu retas suvokia, kad tokios akimirkos atlieka slaptą funkciją - skatina mus augti. Raganomis persirengę angelai įteikia mums nuostabių dovanų, rūpestingai įvyniotų į klaikų įpakavimą.“

„<...> Kai tenka patirti išbandymą, dažnai supykstame arba puolame į neviltį, visai pagrįstai atmesdami tai, kas mums atrodo neteisinga. Tačiau pykstantis žmogus - kurčias, o puolęs į neviltį - aklas. Mes praleidžiame suteiktą progą augti. Tada skaudžių smūgių ir nesėkmių ima daugėti. Tai ne likimas mus baudžia, o gyvenimas stengiasi dar kartą perduoti žinią.“

„<...> kaip sakė Einšteinas, atsitiktinumas - tai Dievas, keliaujantis inkognito... „

„<...> Vienintelės ribos - tos, kurias patys sau nusibrėžiame.“

„<...> Tas, kas paklūsta taisyklėms, nenori mąstyti. Jei samprotauji neperžengdamas nustatytų ribų, niekada nerasi kitokio sprendimo nei tie, kurie jau sugalvoti. Reikia peržengti ribas.“

„<...> Nustok ginčytis – uždavinėk klausimus.“

Autorius: Laurent Gounelle gimė 1966-08-10 katalikės motinos ir protestanto tėvo šeimoje. Nuo griežto auklėjimo atsiribodavo svajodamas, skaitydamas ir žiūrėdamas į pasaulį. 17 metų norėjo tapti psichiatru, bet buvo atkalbėtas šeimos gydytojo dėl neturinčios ateities perspektyvų profesijos. Paskatintas tėvų įgijo ekonomikos magistrą. 23 metus dirbo verslo pasaulyje, bet ištiko egzistencinė krizė, nematė savo profesijose gilesnės prasmės. Visas jėgas pradėjo skirti domėjimuisi psichologija ir filosofija. 2006 metais, kai patyrė daug emocijų (tėvo mirtis po kelių mėnesių santuokos, pirmo vaiko gimimas, geriausio draugo mirtis), pradėjo rašyti. Žmogus, kuris norėjo būti laimingas – pirmoji jo knyga, išleista 2008 m. Sekančios: Dievas visada keliauja incognito, 2010 m., Filosofas, kuris nebuvo išmintingas, 2012 m., Diena, kai išmokau gyventi, 2014 m. Daugiau prancūzų kalba galite rasti čia: http://www.laurentgounelle.com

Anotacija:
Knygoje pasakojama istorija panardina į svaigią Paryžiaus vasaros atmosferą ir kviečia susimąstyti: kas gali paskatinti mus įveikti savo baimes, susikaustymą bei įpročius ir, kai gyvenimas nebeteikia džiaugsmo, priversti išsukti iš įprasto kelio?
Įsivaizduokite – nepažįstamas žmogus išgelbsti jums gyvybę mainais už pasižadėjimą daryti viską, ko tik jis pareikalaus... jūsų paties labui. Priremtas prie sienos sutinkate ir atsiduriate keistoje padėtyje: regis, viskas ima slysti iš rankų... Jūsų gyvenimas – nebe jūsų valioje, tačiau daugeliu atžvilgių gerokai įdomesnis nei anksčiau! Vis dėlto pamažu apninka abejonės: ko iš tikrųjų siekia tas žmogus, kuris kišasi į jūsų gyvenimą? Kas jis toks? Ir kas tie paslaptingi jo aplinkos žmonės?
Tikiuosi, kad mano knygos ras savo skaitytoją. Rašydamas siekiau perteikti savo patirtį bei žinias, gautas iš neurologijos specialistų ir išminčių, kuriuos sutikau keliaudamas. Jie man daug davė: negalėjau viso to pasilikti vien sau.
Aš nieko neišgalvojau ir neketinu pateikti naujo, genialaus laimės recepto. Tik noriu padėti skaitytojams suvokti, kokios iš tikrųjų vertingos yra paprastos tiesos, kurias kažkodėl dažniausiai pamirštame. Kviečiu į daug ką pažvelgti kitaip.

Kitų atsiliepimai apie šią knygą:
http://asirmanoknygos.blogspot.com/2015/01/laurent-gounelle-dievas-visada-keliauja.html
http://knygucitatos.blogspot.com/2013/06/dievas-visada-keliauja-incognito.html
http://siukslynelis.salomeja.net/52852-laurent-gounelle-dievas-visada-keliauja-incognito/

http://knygoholike.blogspot.com/2013/12/laurent-gounelle-dievas-visada-keliauja.html
http://www.novum.lt/laurent-gounelle-dievas-visada-keliauja-incognito
http://vivijabooks.blogspot.com/2013/07/laurent-gounelle-dievas-visada-keliauja.html

Jan-Philipp Sendker ŠIRDIES DŪŽIAI (vok. Das Herzenhören)

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 256

Leidykla: Alma littera, 2014
Vertimas: iš vokiečių k. vertė Danguolė Žalytė

www.goodreads.com vertinimas: 3.96 (įvertino 26,697)

Perskaityta: 2015-04-06

Knyga: Šia knygą radau internete ieškodama kitos knygos ir dėka blogerės atsiliepimų: Vivija's books nusprendžiau ją perskaityti, o paieškas vėliau pratęsti.. Tai pirmoji autoriaus skaityta knyga, elektroninė knyga.
Mano vertinimas: 4/5 ( Vertinimo skalė: 1 – šlamštas, kurio net perdovanoti negalima 2 – pakenčiama, skaityti nuobodoka 3 – vidutiniška,  paskaitai ir pamiršti 4 – gera knyga, galima rekomenduoti 5 – puiki knyga, kurios nepamirši)

Mano mintys apie knygą:

Tikra ir tuo pačiu mistiška knyga... Greitai persiskaitė :)

Pagrindinė knygos mintis, jog viso gyvenimo prasmė yra meilė. Ji kantri, nuolanki ir amžina, be pykčio ir nuoskaudų... Mane sujaudino šios knygos istorija, kaip žmonės išgyvena skaudžius gyvenimo vingius, kaip stipriai moka mylėti... Privertė nubraukti ašarą, kai vaikas laukė motinos, kuri jam pamelavo, jog grįš pas jį, nors net neketino...  Skaitant žavėjo vaizdingi sakiniai, bet kai kur norėjosi gilesnio aprašymo, išjautimo.. Paliko daug apmąstymų, kokia yra stipri meilės galia, kodėl žmonės elgiasi, galvodami tik apie save ir tik pagal savo norus, bet net nesusimąstę apie kitą, kaip jie paveikia kito žmogaus likimą... Labiausia patiko veikėja Mi Mi, savo charakteriu, stiprybe, kantrybe ir neskubėjimu... Manau ši knyga patiks romantikams.

Mylėkite ir būkit mylimi, amžinai ir stipriai,

:):):)

Autorius: Jan-Philipp Sendker (Janas Filipas Zendkeris) gimė 1960 metais Hamburge, šiuo metu su šeima gyvena Berlyne. Dirbo žurnalo „Stern“ korespondentu Amerikoje ir Azijoje, yra išleidęs keletą pažintinių knygų. „Širdies dūžiai“ – pirmasis jo romanas.

Anotacija:

Su Paulo Coelho ir Laurent‘o Gounelle („Dievas visada keliauja incognito“) knygomis lyginamas romanas „Širdies dūžiai“ visame pasaulyje jau rado gausų būrį skaitytojų.

Tai poetiškas, jaudinantis, rytietiška išmintimi persmelktas pasakojimas apie neįprastą didelės meilės istoriją, kuri sujungia du ypatingo likimo žmones ir du tokius skirtingus pasaulius – Niujorką ir nedidelį Birmos kaimelį, Vakarus ir Rytus.

Ši knyga daugiau negu meilės istorija – tai ir kupini rytietiškos išminties apmąstymai apie gyvenimo prasmę ir tai, kas kiekvieno žmogaus gyvenime svarbiausia.

Džulijos Vin tėvas – vienas geriausių Niujorko advokatų, puikus vyras ir geras tėvas dukrai ir sūnui. Tačiau apie jo praeitį nieko nežino net šeima. Todėl kai vieną rytą Tin Vinas dingsta, nei policija, nei artimieji neturi nė menkiausio supratimo, kur jo ieškoti.

Tik po ketverių metų motina dukrai atiduoda neišsiųstą tėvo laišką, adresuotą nepažįstamai moteriai, ir pagaliau įsižiebia viltis. Džulija ryžtasi išsiaiškinti tėvo paslaptis. Nepažįstamosios adresas ją nuveda į nedidelį kaimelį tolimojoje egzotiškoje Birmoje.

Pažintis su kaimelyje sutiktu senu išminčiumi ir jo pasakojimas merginai padovanoja galimybę iš naujo atrasti tėvą ir sužinoti paslaptingą jo vaikystės, jaunystės ir meilės istoriją. Pokalbiai su išmintinguoju birmiečiu iš pagrindų pakeičia ir jos pačios gyvenimą...

„Meistriškai papasakota istorija apie neblėstančią meilę, likimo vingius ir kelionę ieškant svarbiausių dalykų gyvenime.“

 CLS Reading Suggestions

„Sendkerio romano veiksmas vyksta Birmoje, šalyje, kurią pažįsta nedaugelis skaitytojų, todėl ši istorija dar paslaptingesnė. Poetiškas Tin Vino ir Mi Mi meilės aprašymas pakerės daugelį.“

Seeing the World Through Books

„Ši knyga – dar vienas įrodymas, kad meilė rūsčią tikrovę gali paversti mistiška. Iš šiuolaikinio turtingo Niujorko Sendkeris mus perkelia į skurdų Birmos kaimelį ir pina sudėtingą tiek dviejų įsimylėjėlių, tiek tėvo ir dukters istoriją. „Širdies dūžius“ skaitai kaip eilėraštį, svarbus kiekvienas sakinys. Verta, įdomu ir malonu.“

Rašytoja Margaret Dilloway

Kitų atsiliepimai apie šią knygą:

http://vivijabooks.blogspot.com/2014/12/jan-philipp-sendker-sirdies-duziai.html
http://www.knyguklubas.lt/sirdies+duziai.html
http://www.goodreads.com/book/show/11331421-the-art-of-hearing-heartbeats